.
Labas, dukrele,
Žinau, kad visus šiuos metus tu buvai šalia manęs. Ir netgi daugiau nei
reiktų.
Aš buvau jauna ir kvaila, kai, pati to nesuvokdama, nusprendžiau išeiti iš
gyvenimo. Iš esmės, pati buvau dar
vaikas ir negalėjau rasti jėgos savyje, tam, kad gyventi. Tikriausiai man buvo
nesuprantama, kad tai labai subtili riba – gyvenimas-mirtis. Ir kad pusė
žingsnio nulemia viską.
Tu labai anksti likai be manęs, be mamos. Ir negavai tau taip reikalingų ir
priklausančių šilumos, švelnumo, meilės. Aš jaučiuosi kalta prieš tave, kad
pasielgiau kaip kokia paauglė, o ne kaip suaugusi moteris. Aš nežinojau,
nemokėjau kitaip. Greičiausiai dėl to, jog pati negavau šilumos ir meilės iš
savo mamos. Ir galbūt dėl to, kad neišjaučiau motinystės ir atsakomybės. Aš buvau
vaiku – sužeistu vaiku, kuris nemokėjo būti suaugusiu.
Man labai patinka mano kartūninė suknelė su žaliomis gėlytėmis. Suknelė,
kurios tau nepasiuvau, tau nenupirkau. Negalėjau išmokyti tavęs nešioti
suknelių, todėl, kad jų nenešiojau pati...
Brangi mano dukrele, aš žinau, kaip tau visą šį laiką buvo sunku. Tai ne
tavo kaltė, kad tėtis į namus atvedė pamotę. Jam buvo reikalinga moteris,
kuriai taip pat, patikėk, buvo nesaldu – ištekėti už vyro su vaiku. Ji mušė
tave ne todėl, kad tu darei kažką blogo, o todėl, kad pyko dėl savo gyvenimo,
kuris susiklostė ne taip, kaip ji norėjo, nes jos vyras, tavo tėtis, visuomet
mane atsiminė ir gyveno su kaltės jausmu, kad neapsaugojo manęs nuo to
žingsnio. Įsivaizduok, ką turėjo jausti moteris, būdama šalia vyro, kuriam ji
iš esmės nebuvo reikalinga. Taip jau išėjo, kad jie susiėjo. Tai jų, kaip vyro
ir moters, likimas. Ir tai neturi nieko bendro su tavimi.
Tavo tėtis labai stipriai išgyveno savo kaltę ir neįvertino savo veiksmų.
Jis norėjo pakeisti tau mamą, tačiau tai neįmanoma. Ir tai taip pat ne jo
kaltė. Taip išėjo. Taip įvyko.
Brangi mano mergaite, aš žinau, kad tu ateidavai prie mano kapo. Žinau,
kaip tau sunku, skaudu ir vieniša. Ir šaltos kapinės tave sušildydavo vietoj motiniškos
rankos ir peties. Aš švelniai glosčiau
tavo plaukus ir šnabždėjau tau meilius žodžius. Nežinau ar juos girdėjai. Aš
norėjau pasakyti tau tai, ko nepasakiau būdama gyva, pasakyti, kad tu man pati
geriausia: protinga, graži, stipri. Kad tu – smilga didžiulėje pievoje, minkšta,
švelni, drebanti. Kad nežiūrint žiemos ir rudens, saulė visuomet apšviečia lauką – pakviečia pavasarį ir suteikia naują gyvenimą.
Smilga visuomet pabunda pavasarį, kad vasarą sunoktų ir prisipildytų syvų,
džiaugtųsi plazdenančiais drugeliais, čirškaujančiais paukščiais ir susilietų
su saule.
Aš nepasakiau tau, kad tu mano mažas paukštelis, atskiriantis šio pasaulio
garsus ir gebantis susilieti su juo harmonijoje, kuris kada nors užaugs ir
pakilts aukštai aukštai.
Mano dukryte, aš žinau, kad tu praėjai sunkų kelią. Žinau, kad tavo keliai
pažino mažiau žaizdų nei tavo širdis. Bet šis kelias jau praeityje. Tu nusipelnei
būti laiminga! Tu verta laimės! Mano likimas – tai nėra tavo likimas. Tu
turi savo likimą. Ir dabar tu eisi sekdama savo likimu. Mano širdyje visada yra
pati geriausia vieta, skirta tau. Ir aš žinau, kad tavo širdyje yra tokia pati
vieta, skirta man. Taip buvo, taip yra, ir taip bus. Aš visuomet būsiu tau mama. O tu visuomet būsi man dukra. Meilės
gijos nenutrūksta nei su bambagysle, nei su išėjimu į kitą pasaulį. Tačiau
kiekvienas žmogus dar turi ir savo asmeninę giją. Tai jo kelias. Ir dabar tavo
rankose yra tavo gyvenimo kamuoliuko gija. Pajausk ją. Paimk ją tvirtai į savo
rankas. Tai vadelės, kuriomis tu valdysi savo gyvenimą, nuo šiol jos visuomet
bus tavo rankose. Dabar pažiūrėk į žemę priešais save. Priešais tave dar viena
gija. Atsistok ant jos. Tai tavo kelias. Ženk žingsnį. Atėjo laikas tau eiti
savo keliu. Pažvelgt aukštyn, virš savęs. Ar matai žvaigždes, debesis, saulę?
Tai dangaus gijos. Jos visada švies ir rodys tau kelią. Ir jei kažkuri gija
susipainios, visuomet liks kitos dvi. O jei net laikinai pamesi dvi gijas,
trečioji nurodys tau kelią.
Tau prireikė ilgai eiti link savęs pačios. Tu atlaikei. Tu sugebėjai tai
padaryti. Dabar tu stipri. Aš žvelgiu dabar į tave ir matau priešais save
suaugusią, brandžią moterį, vertą meilės ir laimės.
Eik ir gyvenk!
O aš visuomet
žiūrėsiu į tave su šypsena ir pritarimu, kai matysiu tave laimingą. Visuomet džiaugsiuosi
už tave. Aš žinau, kad dabar viskas bus gerai. Kada nors mes būtinai
susitiksime. Tačiau tavo laikas kol kas yra čia – žemėje. Laimės, meilės ir
stiprybės laikas!
Aš visuomet mylėjau, myliu ir mylėsiu tave, mano brangiausioji dukrele,
mano gražiausioji, mano protingiausioji, švelniausioji, atkakliausioji. Eik į
savo gyvenimą! Jis tavęs laukia! Ir niekada nepamiršk – TU ESI MYLIMA.
Tavo mama.
Versta iš Nadeždos Antipovos knygos
"Где полотна
связующая нить. Ресурсные нарративы."
