.
Kiekvienas
žmogus norėtų gyventi ilgai ir laimingai – argi galima būtų su tuo nesutikti?
Pats
paprasčiausias kelias į laimę – savo norų ir poreikių patenkinimas. Kaip to
pasiekti? Kaip minimum, naudojantis civilizacijos pasiekimais, stengiantis
realizuotis darbe, sukuriant laimingą šeimą. Tačiau egzistuoja
labai subtili riba tarp mūsų norų ir prisirišimo prie šių norų.
Dauguma
žmonių mano, jog pražūtingi yra tik tokie norai, kurie mums kenkia, pvz.,
persivalgymas, alkoholizmas, rūkymas, narkomanija, darboholizmas. Tačiau psichologai
teigia, jog praktiškai nėra skirtumo, kuo būtent žmogus piktnaudžiauja – maistu ar noru pakilti karjeros laiptais.
Netgi „sveiki" ir
„išaukštinti" norai, tokie, kaip tikslo siekimas, sveikas gyvenimo būdas, noras
padėti kitiems, sukurti geriausias sąlygas savo šeimai, –
gali lengvai tapti
nelaimingo gyvenimo priežastimi.
Tikriausiai
daugeliui yra žinoma ši frazė: „Visko su saiku". Mes žinome, jog
piktnaudžiavimas kuo nors, mums kenkia. Tačiau taip manome tik apie tuos dalykus,
kurie, kaip mes įsitikinę, yra žalingi (alkoholis, riebus maistas,
atsitiktiniai seksualiniai ryšiai ir t.t.). Mūsų sąmonėje nerastume nė šešėlio
minties, kad piktnaudžiavimas „išaukštintais" norais, mums kenkia lygiai
taip pat.
Jei su
laiku žmogus turi vis dažniau ir dažniau patenkinti savo norus tam, jog išgyventų stiprias
emocijas ir jaustų pasitenkinimą – tai jau prisirišimas. Priklausomybė nuo
stiprių emocijų yra giminiška priklausomybei nuo narkotikų – kaskart reikalinga
vis didesnė dozė. Pvz., žmogus vis daugiau laiko skiria darbui, kad pakiltų karjeros
laiptais, vis smarkiau pergyvena, kai jam kažkas nepavyksta, išsikeldamas vieną
ambicingą tikslą po kito. Jo norai ir tikslai iš pat pradžių jam atrodę
visiškai natūraliais, su laiku įgauna priklausomybės formą, nuo kurios jis
galiausiai ima jaustis blogai.
Jei noras
tampa prisirišimu, be kurio žmogus nebegali gyventi –
jis riboja asmenybę ir
sukelia kančias.
Žmogus lyg ir supranta,
jog gerai būtų „spjauti į viską ir pamiršti", tačiau negali to padaryti. Vietoj
to, kiekvieną minutę galvoja apie tai, ko jam reikia ir kad jis to neturi. Tai
sukelia kančias, įtampą ir net fizinius skausmus.
Taigi,
priklausomybė plačiąja prasme yra suprantama, kaip liguistas žmogaus
prisirišimas prie bet kokio objekto ar subjekto, prie kurio jis „prikaustytas"
savo paties norų, kurių kontroliuoti nesugeba. Aplink šį objektą/subjektą ima suktis
visas žmogaus gyvenimas.
Prisirišimas gali
būti tiek noras kažką gauti, pvz., pinigų, valdžią, mylimą žmogų, narkotikų,
tiek ir siekis nuo kažko atsiskirti, pvz., priešas, kurį norėtųsi įveikti arba
nemalonūs prisiminimai, kuriuos norėtųsi pamiršti.
Tai gali būti
pinigai, kuriuos žmogus prarado arba bijo prarasti, o gal dar net jų nė
neuždirbo, tačiau galvoja vien tik apie juos. Tai gali būti valdžia, garbė,
pasiekimai. Tai gali būti kaltė, skola, moralinės dogmos, mylima idėja, namas,
automobilis, gyvūnas, vieta, prisiminimai, svajonės ir lūkesčiai, kitas žmogus.
Tai gali būti prisirišimas prie sėkmės ar nesėkmės, minčių apie mirtį, baimę,
praeitį ar ateitį, gėdą. Tai gali būti seksas, alkoholis, maistas ir t.t.
Svarbu ne koks objektas ar subjektas tapo taip trokštamas –
svarbu tai, kad žmogus nebegali jo paleisti, atsisakyti jo.
Ir šis potraukis trukdo gyventi.
Žmogus iš tiesų, jaučiasi
tarsi pririštas virve prie šio objekto, jį visuomet prie jo traukia, jis gali
nuo jo atsitraukti tik per nedidelį atstumą. Priklausomybė – tai ne tik kančia
dėl to, jog žmogus negali kažko gauti, tai taip pat yra ir jo laisvės
apribojimas.
Dažnai žmogus
supranta, kad kenkia pats sau, suvokia, jog reiktų paleisti objektą, be kurio
jis pilnai galėtų gyventi – ir gyventi gerai, tačiau laikosi jo įsikibęs iš
paskutiniųjų, prarasdamas sveikatą, gerovę, laisvę ir laimę.
Prisirišimas pats
savaime nėra blogas dalykas, jei nekenkia gyvenimui ir laimei, pvz., visi mes
esame prisirišę prie savo vaikų, tėvų, mylimųjų ir pan. Tačiau, jei
prisirišimas trukdo normaliam gyvenimui, sveikatai, laiko žmogų tarsi
vergijoje, atimdamas laisvę bei savo kelio pasirinkimą, reiktų rimtai
susimąstyti.
Mes tikime, kad
priklausomybė – ne nuosprendis, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti savo gyvenimo
šeimininkais, susigrąžinti atsakomybę už savo gyvenimą ir gyventi laimingiau:
sau, savo šeimai, vaikams, darbui, pomėgiams. Tam, kas džiugina, suteikia
prasmę.
Kviečiame atrasti ir patirti pilnavertiškumo jausmą, būti savimi.
Dėl savęs, šeimos, arba savo artimojo – priklausomo žmogaus.
Psichologinės pagalbos ir asmeninio augimo grupėje
IŠ PRIKLAUSOMYBIŲ – Į GYVENIMĄ
Grįžti į visus straipsnius
