2019 m. rugsėjo 19 d. mirė Bertas Helingeris – pati žinomiausia figūra
konsteliacijų pasaulyje, sisteminių šeimos konsteliacijų metodo tėvas-įkūrėjas.
Šiuo metu konsteliacijos ištekėjo į daugybę įvairių krypčių upių ir upeliukų. Beveik
kiekvienas iš Berto Helingerio mokinių į šį metodą įdeda kažką savo, tačiau
mažai kam pavyko pasiekti tokios gilumos, kaip jam.
Prisiminkime Berto Helingerio gyvenimo kelią.
Gimė Antonas Helingeris 1925 m.
gruodžio 26 d. Leimene (Vokietija).
Baigęs pradinę mokyklą, būdamas dešimties
metų amžiaus, Helingeris įstoja į internatinę mokyklą, priklausančią misionierių
kongregacijai, tam, kad ateityje galėtų tapti kunigu ir misionieriumi.
„Kunigai, kurie vadovavo internatinei mokyklai buvo labai geri. Jie suteikė
mums visas galimybes: sportą, keliones, muzikos pamokas, teatro spektaklius.
Aš mokiausi groti smuiku, grojau vietiniame orkestre ir dainavau chore.
Taip pat, mes turėjome didžiulę biblioteką".
Tačiau 1941 m. nacių valdžios sprendimu internatas buvo uždarytas ir Helingeris
buvo priverstas toliau tęsti mokslus Kaselio miesto gimnazijoje. Ten jis tapo katalikiškojo
jaunimo judėjimo uždraustos grupės dalyviu. To rezultate, po septintos klasės
baigimo, jis gavo „potencialaus tautos priešo" charakteristiką.
1942 m., būdamas 17 m. pašaukiamas į
armiją. Nėra žinoma ar jis dalyvavo kariniuose veiksmuose, tačiau be abejonės
karo siaubas paveikė jauno žmogaus asmenybę ir charakterį. „Aukos"
ir „agresoriaus" vaidmenys bei jų tarpusavio sąveika, darbas su praradimais, gyvenimo ir mirties
tema taps ypatingai išreikštomis jo dvasinėse ir psichoterapinėse praktikose.
1944 m. Helingeris patenka į nelaisvę
pas amerikiečius, Belgijos teritorijoje, kur įsisavina anglų kalbą. Po metų jam
pavyksta pabėgti iš stovyklos. Ir jau po šešių savaičių jis įstoja į katalikiškąjį
Marianhilo
ordiną, kuriame priima vardą Siutbertas, sutrumpintai Bertas, kurį pasilieka ir
palikęs ordiną 1971 m.
Pirmaisiais buvimo ordine metais žmogus
nedaro nieko kito, išskyrus meditaciją, bendras maldas, lekcijų klausymą,
dvasinių knygų skaitymą, o viso to tarpuose meldžiasi vienumoje. Po metų Helingeris
davė laikinus įžadus trejiems metams. Tai buvo neturto, susilaikymo ir
paklusnumo įžadai.
1946 m. jo vaikystės svajonė išsipildo
- Helingeris gauna teologinį išsilavinimą. Pusę metų pradirbęs kaip kapelionas, jis
išvyksta į Pietų Afriką, kurioje pradžioje trejus metus mokosi universitete ir
tobulina anglų kalbos bei pedagogikos mokslus. Vėliau kuruoja parapijos
mokyklas ir veda kvalifikacijos kėlimo kursus mokytojams. Dar vėliau tampa elitinės
vietos gyventojų mokyklos direktoriumi.
Būtent tuomet jis susidūrė su rimtomis
problemomis. Ir jo pavaldiniai, ir jo mokiniai turėjo ne tik kitą odos spalvą,
tačiau buvo skirtingų tautybių ir tikėjimo, kas privesdavo iki sudėtingiausių
konfliktų.
Kad įveikti šiuos sunkumus, anglų
bažnyčia nusiunčia grupę psichologų, grupinės dinamikos specialistų. Šiuose
užsiėmimuose Helingeris pirmą kartą susipažįsta su grupinės psichoterapijos
metodais ir juos įvaldęs ima vesti savo seminarus. Jis ieško būdų, kurie padėtų
neapykantą transformuoti į dialogą ir priėmimą. Paraleliai jis studijuoja
tradicinę vietos gyventojų kultūrą ir gilinasi į tai, kaip šeimos problemas
sprendžia Afrikos tautų genčių gyventojai.
„Likau labai smarkiai sužavėtas pagarba, kurią tenykščiai žmonės jaučia savo
tėvams. Taip pat, tas pasitikėjimas, su kuriuo moterys ten tvarkosi su savo
vaikais yra nepaprastas. Joms nežinomi sunkumai su vaikais. Taip pat, pagarba
vienas kitam.
Ten kiekvienas gali išlikti savimi".
1969 m. Helingerį, kaip pastoriškos
misijos seminaro vadovą, perveda į Vokietiją, kur jis veda grupinės dinamikos
kursus. Tačiau greitai jis pastebi, kad jam nepakanka turimo išsilavinimo ir išvyksta
į Vieną, kurioje mokosi psichoanalizės, taip pat praeina asmeninės analizės
kursą.
Kurį laiką Helingeriui pavyksta
derinti savo veiklą ordine su psichologija. Tačiau 1971 m. jis supranta, kad
jam tapo per maža erdvės bažnytiniuose rėmuose ir priima sprendimą palikti
kunigystę. Išėjimas iš ordino buvo ilgas ir nelengvas, tai buvo svarbiausias
sprendimas jo gyvenime.
Greitu metu jis susipažįsta su savo
būsima žmona Gerta, susituokia. Vaikų jie neturi. Po metų jis praeina psichoanalitiko
atestaciją, grįžta į Vokietiją, kurioje kartu su žmona veda psichoterapines grupes.
Maždaug tuo pat metu, jam į rankas
pakliūva Arturo Janovo knyga „Pirminis šauksmas" (The primal scream), kuri sužavi
Helingerį ir jis išbando knygoje aprašytus metodus savo grupėse.
Tuo metu jis turėjo pristatyti
ataskaitą Zalcburgo kolegų susivienijime, kuriame jis papasakojo apie tą knygą.
Po ataskaitos kolegų susivienijimo vadovas profesorius Karuzo pranešė Helingeriui,
kad jis daugiau nebegali likti jų susivienijimo nariu, kaip psichoanalitikas.
Ir jis buvo pašalintas.
Bertas Helingeris toliau tęsia mokslus
ir daug dirba. Nuo 1971 m. jis veda grupinės psichoterapijos seminarus,
kuriuose naudoja dauguma šiuolaikinės psichologijos bei psichoterapijos idėjų.
Asmeniškai praeina mokymus pas Arturą Janovą. Vėliau mokosi hipnoterapijos ir
NLP pas Miltoną Eriksoną. Įsisavina Eriko Berno transakcinę analizę, Fritzo Perlzo geštalto terapiją, šeimos
psichoterapiją įvairiose jos formose ir kt.
Palaipsniui, link 1980-ųjų,
kristalizuojasi jo asmeninis darbo metodas - šeimos išdėstymas (konsteliacija),
kaip trumpalaikė psichoterapija, tapusi sisteminės šeimos terapijos pagrindu. Metodas
greitai tapo populiarus Vokietijoje ir už jos ribų.
Helingeris ieškojo efektyvios
psichoterapijos ir rezultate sukūrė metodą, neįtikėtiną savo gilumu ir
stiprumu, besiremiantį meile, jungiančia žmogų vieną su kitu. Svarbiausiu jo
atradimu tapo faktas, kad žmogaus likimą įtakoja meilė, besislepianti po visais
elgesio sutrikimais ir kūno simptomais.
Raktinę sisteminės šeimos terapijos
užduotį Helingeris mato, kaip punkto, kuriame sukoncentruota meilė, atradimą - tuomet
mes atsiduriame prie „ištakų" ir randame kelią link žmogaus problemos
sprendimo.
Aplink Helingerį susiburia jo metodu
susidomėjusių kolegų būrys ir jie greitai išvysto naujas konsteliacinio darbo
kryptis ir technikas: struktūrinės konsteliacijos (Matthias Varga von Kibed ir Insa Sparrer), organizacinės
konsteliacijos (Jan Jacob Stamm), konsteliacijos naudojant figūrėles (Sieglinde
Schneider).
80-aisiais Bertas Helingeris aktyviai
dirba, įstoja į Vokietijos šeimos terapeutų sąjungą. Pirmąjį pagrindinių jo
darbo principų apibendrinimą atliko gydytojas psichiatras, šeimos santykių
tyrinėtojas iš Heidelbergo universiteto Giunthardas Vėberis (Gunthard Weber). Jis
dalyvavo Berto Helingerio vedamoje grupėje, to rezultate buvo išleista knyga „Meilės
krizės", kuri vokiečių kalbos originale vadinasi „Dvi laimės rūšys"/"Два рода счастья" (G.Weber,
"Zweierlei Gluck. Die systemische Psychotherapie Bert Hellingers",
1992). Tuo metu Bertui Helingeriui buvo 65 metai.
Nuo 1994 m. Helingeris demonstruoja
savo darbą viešai, vienu metu jo auditorija siekia iki tūkstančio ir daugiau
žmonių. Dabar jam jau virš aštuoniasdešimties metų, tačiau jis ir toliau
nestovi vietoje: parašęs daugiau nei 60 knygų, kurios išverstos į 25 kalbas;
pravedęs šimtus seminarų nuo Švedijos iki Rusijos, nuo Taivano iki Japonijos ir
Korėjos, nuo JAV iki Čilės ir Argentinos, nuo Izraelio iki Maroko.
2007 m. Helingeris įsteigia savo
mokyklą, kurią pavadina Hellinger
Sciencia (sciencia - tai senąja lotynų kalba scientia, reiškiantis „mokslas"). Bertas
ir jo antroji žmona Mari Sofija drauge veda seminarus, mokomąsias grupes ir
tarptautines stovyklas.
Paskutiniais metais jo terapija tampa
vis labiau paremta susitarimo ir susitaikymo atradimu. Tūkstančiams žmonių
davęs pagalbos metodą, Helingeris eina toliau, už psichoterapijos rėmų - link
didesnės pilnatvės, gilumos ir paprastumo. Jis vadina save filosofu, o savo metodą
- tik pagalba jo pagrindiniame darbe, tarnavime Pasauliui ir žmonėms.
Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad požiūris
į Bertą Helingerį dviprasmiškas. Viena vertus, jis pripažįstamas visame Pasaulyje, yra gavęs ne vieną apdovanojimą už nuopelnus integracinės medicinos srityje. Kita vertus, nepaisant daugybės nuoširdžių pasekėjų,
mokinių ir tiesiog žmonių, kurie turėjo galimybę išbandyti metodo efektyvumą, pripažinimas
iš oficialių psichoterapinių asociacijų einasi su dideliu pasipriešinimu. Jie
sutinka žiūrėti į sisteminių išdėstymų (konsteliacijų) metodą tik kaip į vieną
iš šeimos psichoterapijos atšakų, tuo tarpu, kai Bertas Helingeris kovoja dėl
savarankiško metodo statuso.
Iš esmės, jo kolegos psichoterapeutai sutinka su tuo, jog Helingeris įdėjo nemenką indelį į šeimos psichoterapiją, tačiau jiems nepriimtini jo darbo metrodai, kuriuos Helingeris savo psichoterapiniame darbe ėmė taikyti nuo 2000-ųjų vidurio. Ypatingai didelį jo kolegų nepasitenkinimą
sukelia Helingerio autoritarizmas ir nesutikimas su visuotinai pripažintomis
normomis tokių temų, kaip santykis į prievartos aukas, incestą, abortus, vyro
ir moters vaidmenis šeimoje ir kt.
2005-2007 metai tapo rimtų
konfrontacijų metais tarp Berto Helingerio ir jo pasekėjų bei kolegų. Šio
konflikto rezultate Vokietijos konsteliacijų asociacija išbraukė jį iš narių
sąrašo.
Helingeris toliau tęsė savo darbą,
vedė seminarus, kuriuose įvedė energetinio darbo elementus. Dėl to buvo
kritikuojamas tiek tradicinių psichoterapeutų, tiek ir dvasinėmis praktikomis
užsiimančių specialistų. Jo santykiai su bažnyčia taip pat buvo nepaprasti,
nepaisant to, kad jo metode nėra esminių prieštaravimų krikščionybei.
Tačiau kaip ten bebūtų, galima teigti,
jog Bertas Helingeris, paliko svarų indėlį psichoterapijos istorijoje, ir, sekdamas Viktoro Franklo, grafo D Durkheimo, Karlo Rodžerso pėdomis, terapiškai
dirbo su dvasine intencija. Dauguma pastebėdavo jo taktiškumą, atvirumą, nuoširdumą
ir daug meilės bei priėmimo žmonių ir Pasaulio atžvilgiu.
