TĖVŲ ĮTAKA VAIKŲ LYTIŠKUMUI

.

. 

Kartais tokie vaikai sapnuoja seksualines scenas, turi slaptas seksualines fantazijas su savo tėvais, nuo kurių jiems patiems negera. Juk vaikas turi ir kitą - sąmoningąją dalį, kuri pasmerks jo sapnus, fantazijas, tokius troškimus.

.

Jeigu yra pavojus, kad tėvas ar mama gali palikti šeimą dėl seksualumo ar ryšio su partneriu trūkumo,
vaikas neretai per šią jau aprašytą išraišką gali stengtis išgelbėti šeimą - sulaikyti savo seksualumu, partneriška draugyste. Ypač jeigu tėvai patys nesiima tokios atsakomybės. Todėl draugystė su savo vaikais turi toli siekiančias neigiamas pasekmes vaikų gyvenimams. Dažniausiai draugystės su vaikais būna perteklius, kai tėvams, kaip jau minėta, kažko tarpusavyje trūksta, arba nesugebama būti pilnai tėvais. Žinoma, kad tai geriau negu pyktis ir kartais yra gerai padėti vaikams pajausti draugišką santykį, padėti jiems to mokytis, tačiau turėtume suprasti, kad reikia orientuotis į tėvų ir vaikų santykį, kuris užpildytų abi puses. O draugauti visapusiškai su savo vyru, žmona.

 .

Apie nuogumą

Kartais klausiama „iki kada normalu apsinuoginti prieš priešingos lyties vaikus"? Apie nudistus - atskira tema. O apie įprastą mūsų visuomenę aš paklausčiau: „O iki kokio vaiko amžiaus apsinuogintum prieš kaimynų priešingos lyties vaiką?" Ir ar tame nėra paslėpto pasitenkinimo? Taip pat galite tiesiog pabandyti pasakyti sau: „Aš apsinuoginu tik prieš vieną asmenį - savo vyrą, žmoną". Kur daugiau vidinės jėgos, artumo, energijos koncentracijos vyro ir moters sąveikai - tiek emociniam, tiek fiziniam seksualumui? Ir jeigu prieš savo partnerį nėra energijos - tada jau reiktų kreiptis kažkur pagalbos... Arba priimti tai kaip savo dramą, ją labai svarbu savyje gerbti ir nekompensuoti to „draugyste" bei fiziniu atvirumu su vaikais. O širdyje sakyti vaikams „aš džiaugsiuos kai tu savo aistrą ir nuogumą atiduosi savo vyrui, žmonai. Ir tu džiaugsies tik jo/jos nuogumu". Tas pats liečia ir tėvų intymų gyvenimą, seksą. Nes kitaip vaikai su meile tėvams stengsis jiems „padėti" savo gyvenimo sąskaita.

.

Jeigu šeimoje nėra vieno iš tėvų, dažniausiai tėvo, svarbu, kad motina ne tik nekalbėtų blogai apie tėvą vaikui, o ir gerbtų jo gyvenimą ir galbūt jo gyvenimo dramą. Kad gerbtų, tai, kas juos sujungė ir gimė vaikas. Jeigu jos viduje lieka neišgydytas priekaištas, kaltinimai vaikų tėvui, vaikai nesąmoningai tai jaučia. Pavyzdžiui: „Tavo tėvui tik „to" ir reikėjo". Sūnus arba slopins „tą" - tai yra seksualumą, arba kaip tik ryškiau tai jaus, pergyvens. Būtent mamai parodys savo tėvą iš blogosios pusės atspindėdamas savo gyvenime. O dukrą jausmai trauks prie „tokių" vyrų. Arba ji „tokius" t.y. seksualinius procesus slopins savo šeimoje ir savo vyre. Vaikai taip išreiškia lojalumą vienam iš tėvų, o kitam parodys tai, ko ji (jis) nenorėjo matyti. Tačiau taip jie nelaisvi savo tiek emocinio, tiek fizinio pasaulio ir seksualumo vystymui. Vaikas turi teisę turėti abu tėvus savo širdyje. Ir tas iš tėvų kuris augina vaiką, turėtų jam pasakyti: „Aš džiaugiuosi matydamas tavo tėvą (mamą) tavo akyse ir elgesyje. O jeigu patyrėme sunkių dalykų, turėtum tai gerbti kaip mūsų gyvenimus. Mes už tai patys atsakome, mes pasirinkome". Tuomet vaikas ims geriausius dalykus iš tėvų. Tik taip vaikas gali įgyti pilnavertį savo asmeninį ir seksualinį identitetą. Net jeigu tėvas buvo silpnas ar destruktyvus, tik taip sūnus gali imti iš kitų vyrų gerą pavyzdį ir pasąmoningai nekopijuoti tėvo problemų. Tas pats ir dukrai apie mamą. Jeigu taip neišeina tėvams, jiems reikia pasirūpinti savo širdies gijimu, rasti kas padės.

.

Kitas svarbus aspektas - lytiškumo paskirtis.

Kalbėdami apie lytiškumą turėtume prisiminti kam iš esmės savo prigimtimi jis tarnauja - vaisingumui ir vaikų atėjimui.

Visi kiti emociniai, dvasiniai seksualumo aspektai taip pat tarnauja vyro ir moters susijungimui ir bendram gyvenimui, kuris turi prasitęsti. Čia atsiskleidžia dar vienas sisteminis šeimos gyvenimo procesas, kuris susijęs su seksualumu. Jeigu šeimoje yra negimusių vaikų - persileidimų arba abortų, tuomet kiti, augantys ir lytiškai bręstantys vaikai neretai turi siekimą kompensuoti - tai yra susilaukti vaikų, bet ne sau, o tėvų šeimai. Čia galime matyti perdėtą ankstyvą seksualinę trauką prie kitų priešingos lyties paauglių, jaunuolių. Tiek trauką prie vieno iš draugų, tiek prie daugelio - gana paplitusi iliuzinė nuomonė „kuo daugiau seksualinių partnerių, patirčių, tuo geriau". „Kuo daugiau..." - dažnai matome kai šeimoje yra ne vienas, o keletas negimusių vaikų, kurie tėvų yra nepriimti kaip šeimos nariai, arba mama jų slapta ilgisi. Žinoma, tai kartais baigiasi neplanuotu nėštumu. Šie paaugliai ar jaunuoliai dažnai paklausti „o kas jeigu šiuose santykiuose pastosi?" dažnai atsako, kad „nebus" arba „susitvarkysim" - t.y. „išvalysim". Tuo būdu vaikas sąmoningai išreiškia tėvų poziciją neplanuoto nėštumo atžvilgiu, o pasąmoningai - jausmais, potraukiais ir elgesiu - stengiasi kompensuoti tai, ko trūksta šeimai, kas buvo atmesta - negimę vaikai. Žinoma, tokiais atvejais kartu galime matyti ir visą eilę vaiko jausmų, elgesio, depresinio pobūdžio sutrikimų, nenorą mokytis, konfliktus su tėvais ir kitais suaugusiais. Sąmoningai, nors ir nieko nežinodamas, vaikas savo vidiniame, pasąmoniniame pasaulyje žino ir jaučia, kad šeimoje yra atmestų, nereikalingų vaikų. Jis gali už juos keršyti suaugusiems arba jaustis „kaip jie" - nereikalingu, nemylimu, nesaugiu, vienišu. Kartais savo agresyvumu vaikas ginasi nuo tėvų „agresijos" - t.y. „jeigu taip pasielgėte su mano broliu, seserimi, tai galite ir su manimi taip pasielgti". Šie žodžiai, frazės yra paimti iš realių terapinių darbų, nuskambėję iš vaikų vidaus. Tai, kas buvo atskleista su šeimos konsteliacija.

.

Dėl prarastų ar atmestų negimusių vaikų šeimoje augantis vaikas gali ir slopinti savo seksualumą, potraukį kitos lyties bendraamžiams. Arba kai tik draugystė artėja į intymesnį suartėjimą ar vestuvių galimybę, pabėgti, sukelti konfliktus, kad prarastų partnerį. Juk jo viduje yra šeimos patirtis, ir, nors sąmoningai jis trokšta laimės, jo pasąmonėje skamba nuostatos „jeigu pradėsiu lauktis, vaikas mirs", o aborto šeimoje atveju netgi „jeigu lauksiuos, turėsiu jo atsisakyti, arba net jį nužudyti". Ypač jeigu tėvams taip įvyko su pirmu ar keliais pirmaisiais nėštumais. Kuomet vaike vienu metu vyksta du vidiniai procesai - ir trauka kompensuoti trūkstamą seksualumą vienam iš tėvų, ar negimusius vaikus, ir slopinimas savęs dėl galimo nėštumo ar lojalumas vienam iš tėvų, kad „seksualumas yra blogai", tai gali pasireikšti ir dažna masturbacija. Žinoma, kad visais šiais atvejais dalis vaiko vidinės energijos prarandama ir nėra nukreipta į jo psichinį ir fizinį vystymąsi.

  .

Vaiko seksualumas ir giminės patirtys

Tai, kas dažnai sukelia nuostabą, kad vaiko seksualumui ir sveikam emociniam vystymuisi gali turėti įtakos ir giminės patirtys. Patirtys netgi tų žmonių, kurių vaikas nė nematė. Bet, kaip jau pradžioje minėjome, vaikas savo pasąmone ir vidiniu pasauliu yra dalis šeimos ir giminės, jis auga ir dalyvauja „giminės psichoemociniame lauke". Jeigu tėvui ar seneliui trūko pirmos mylimosios ar žmonos, kurią jis prarado arba paliko ir jis bei šeima nesuteikia tam pakankamo pripažinimo ir pagarbos, dukra ar anūkė gali išreikšti besiilginčios, trokštančios mylimosios, arba nuskriaustos, ar netinkamos mylėjimuisi, meilei moters jausmus šeimoje. Jeigu tėvas ar senelis turi nesantuokinį vaiką, kurį jis paliko, nesirūpino juo ar jo nepripažino, jeigu vertė besilaukiančią moterį atsisakyti jo vaiko, anūkas gali jaustis neturintis teisės į tėvystę, seksualinį gyvenimą. Kartais tai gali būti ne tik seksualinio uždarumo, bet ir seksualinio nepajėgumo priežastis. Tai - kaip kaltės išpirkimas kai vėliau gimę nesąmoningai stengiasi išpirkti kaltę, esančią šeimoje, giminėje. Dažniausiai šiuos procesus sąmoningai suvokiame tik dalinai - tikros mintys „kažko trūksta", „neturiu teisės", „reikia vaikų" ir t.t. Gyvenime daugiau matome tik pasekmės. Ir daugeliui sunku būna suvokti iš kur tai. Štai taip veikia žmonių sistema - šeima, giminė kaip vientisas organizmas.

.

Tai, ko nepadaro ar atmeta tėvai, bando kompensuoti, įgyvendinti vaikai. Žinoma, jie tai daro nesąmoningai. Tai jų vidinis judėjimas, trauka, lyg savotiška „misija", atsiskleidžianti gyvenimo eigoje arba sisteminiame psichoterapiniame darbe.

 .

Akivaizdžiausiai tai matome dirbdami su šeimos konsteliacija - vidinio gyvenimo paveikslų išdėstymu. Nors dažnai ir vien išgirdęs šią informaciją asmuo kitaip peržvelgia savo ir šeimos istoriją, pradeda suvokti savo jausmų ištakas ir jie pradeda keistis. Tai emocinis rezonansas - kai mūsų emocijos atsiliepia. Gali būti, kad ir skaitant šį straipsnį kai kas naujai pajaus save. Jeigu tėvai nori, kad vaikai pilnavertiškai vystytųsi ne tik kaip asmenybės, bet ir seksualine raida savo gyvenimams, turėtų sutikti su šia egzistuojančia gyvenimo tvarka. Ji tiesiog yra ir veikia kaip sistemų gyvenimo dėsniai. Tėvai yra dideli, o vaikai - maži, nes Gyvenimo dovana ateina per tėvus. Jie yra „tas vyras ir ta moteris, kurie davė daugiausiai". Tėvai duoda, o vaikai ima. Jeigu tėvams kažko trūksta, jie ne iš vaikų ima, o ieško tarpusavyje, savo tėvuose ar gyvenime. Tėvai patys atsako už tai, kiek jiems kainavo tėvystė ir džiaugiasi tuo, kad vaikai auga ir išeina į gyvenimą. Tėvai gerbia vienas kito tėvystę ir pripažįsta, kad vaikas turi teisę savo širdimi mylėti abu tėvus, nepriklausomai nuo jų socialinio elgesio ir tėvų santykio. Manau, visi iš pokalbio pasiimsime viską, kas geriausia. Ačiū dar kartą. Pirminė mintis buvo sujungti pirmą Romualdos atsakymų dalį su Kazimiero. Tačiau abiejų atsakymai buvo tokie turiningi ir pilni, jog nusprendžiau tai išversti į du atskirus straipsnius. Puiki patirtis rašant ir susipažįstanti su naujomis įžvalgomis. Būkite dėkingi ir laimingi.

straipsnio originalas publikuotas
www.nebegeda.lt

 

Su konsteliacijomis susipažinti galite
mūsų seminaruose Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje

Grįžti į visus straipsnius