VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos.lt

 


lt ru
 
   
Kodėl po skyrybų vyrai pamiršta savo vaikus?
KODĖL PO SKYRYBŲ VYRAI „PAMIRŠTA“ SAVO VAIKUS?

tetis ir seima.jpg

.

Po skyrybų, pradžioje vyras dar ateidavo į svečius, atnešdavo vaikams dovanų, bet kuo toliau – tuo rečiau. Vaikai labai jo pasiilgsta, laukia kiekvieno susitikimo. Jis gali pažadėti, kad ateis, tačiau neateina - vaikai nusimena ir labai pergyvena. Kai apie tai bandau kalbėtis su buvusiu vyru, jis pyksta.

Tokias moterų istorijas aš gana dažnai girdžiu savo praktikoje, kai po skyrybų vaikai lieka su mama ir po kažkurio laiko tėtis „dingsta" iš jų gyvenimo, – pasakoja sisteminis terapeutas Vlad Syritsa. Atrodo, tiek jau to, nesusiklostė suaugusiųjų reikalai – taip jau nutinka. Tačiau kuo čia dėti vaikai ir kodėl jie turi kentėti?

Pateisinti tokį vyro santykį į savo vaiką – „vakar dievino, o šiandien pamiršo" – neįmanoma. Tačiau galima pabandyti suprasti, kas verčia vyrus elgtis nevyriškai ir galbūt tai pakeisti.

Vienos apklausos duomenimis, iš tiesų, po skyrybų, tėvų su vaikais susitikimų dažnumas sumažėja. Jei nuo skyrybų momento praėjo mažiau nei 5 metai, tai dar 44% tėvų dažnai (kartą per 1-2 savaites) susitinka su savo vaikais. Artėjant link 10 metų, jų jau 32%, o dar vėliau – tik 24,5%. Tų, kurie retai (kartą per mėnesį ar rečiau) susitinka su vaikais, dalis padidėja nuo 43 до 55%, o tų, kurie niekada nesusitinka su savo vaikais - nuo 12 iki 17%.

T. y. iškart po skyrybų, kaip minimum, kas dešimtas vyras, o su laiku ir kas šeštas, nustoja bendrauti su savo vaiku. O jei atsižvelgtume atvejus, kai „tėtis pranyksta" dar iki vaiko gimimo, statistika bus dar liūdnesnė.

 

Iki skyrybų

Deja, viso to priežastis dažniausiai glūdi jau pačioje santykių pradžioje – pasirenkant vyrą. Moterys klysta manydamos, kad vyrai taip pat, kaip ir jos, svajoja apie šeimą ir vaikus. Klysta vildamosi, jog jis būtinai nudžiugs išgirdęs žodžius „mes turėsime kūdikį" arba kad neplanuotas nėštumas „pririš" jį. Kai jos užmerkia akis į „nežymius" signalus ir tiki, kad sugebės pakeisti vyrą.

Iš tiesų, daug vyrų nori tapti tėvais. Juk tai priežastis didžiuotis ir džiaugtis, galimybė duoti savo vaikui kažką svarbaus ir reikalingo. Tačiau tuo pat metu ir baisu:  ar susitvarkysiu, ar pavyks būti geru tėčiu? Juk niekas nemokė juo būti.

Juolab, jei vyras pats užaugo be tėvo, iš kur jis gali žinoti, kas tai yra būti „geru tėčiu" ir kaip jis gali to išmokti? Jei jam prieš akis stovi šeimos, kurioje „tėčio nėra ir viską daro mama" pavyzdys arba jei šeimoje sumaišyti vaidmenys, kai „uždirba mama, o auklėja močiutė" – sunku tikėtis kažko kito. Taip, būna, kad toks vyras bus labai rūpestingas savo šeimai ir darys viską, kas įmanoma ir neįmanoma dėl savo vaikų. Tačiau daugumoje atvejų, nepilnos šeimos modelis jam atrodo norma.

Todėl vyrui bus sunku užimti teisingą vyro poziciją šeimoje. Dažnai toks vyras užauga infantiliu ir širdyje lieka „mažu berniuku", nenorinčiu imti atsakomybės už kitus. Baimės ir kompleksai maskuojami po grubiu elgesiu, vyras atsitraukia ir net laikosi tam tikros gyvenimiškos filosofijos. Jam paprasčiau išeiti, paaiškinus sau ir aplinkiniams, kodėl jis taip pasielgė.

Mūsų laikais praktiškai pusė vaikų auga nepilnose šeimose ir, kaip taisyklė, juos auklėja mama arba močiutė. Mergaitėms, užaugusioms tokiose šeimose, taip pat sunku sukurti gerus tarpusavio santykius, kuriuose vyras jaustųsi vyru, o moteris – moterimi. Dauguma jų pagal mamos pavyzdį „ima ant savo pečių viską" arba „neleidžia tėvo pas vaiką", nes juo nepasitiki. O jei vyras jaučiasi šeimoje nereikalingas, jis išeina.

Jei Jūsų ar Jūsų sutuoktinio šeimoje buvo hiperglobėjiški tėvai arba nepakankamai šilumos ir meilės; stipri mama ir silpnas infantilus tėvas; tėvo nebuvo arba buvo materialus nestabilumas – visa tai gali turėti įtakos charakterio formavimuisi. Vyrams gali atsirasti baimė ir nepasitikėjimas tėvyste ir sėkme šeimyniniame gyvenime, o moterims – neteisingas santykis į vyrus ir nepagrįsti lūkesčiai.

Įdėmiai įsižiūrėkite į tai, kaip klostosi santykiai Jūsų vyro šeimoje ir kokiose sąlygose jis užaugo. Išanalizuokite savo moterišką modelį – ar Jūsų šeimos modelyje yra teigiamas požiūris į vyrą ir tėvą? Įvertinkite, kaip tarp jūsų paskirstytos vyriškos ir moteriškos pareigos.

Moterys nori šalia savęs stipraus, patikimo vyro, kuris galėtų jomis pasirūpinti. Tačiau dažnai painioja troškimus su realybe: agresiją palaiko jėga, savimeilę ir nesiskaitymą – pasitikėjimu, neatsakingumą – laisve.

 „Brutualių vyrų žavesys" yra tame, kad jie atrodo stiprūs dėka to, jog ignoruoja taisykles ir daro tai, ką nori. Taip, su jais gali būti įdomu ir moteris jaučiasi pamaloninta, kad būtent „ji – jam vienintelė, tokiam stipriam ir nepriklausomam".  Tačiau kiek į tokių vyrų interesų ratą įeina vaikas ir rūpinimasis šeima?

Būkite atidžios smulkmenoms ir stenkitės blaiviai vertinti savo išrinktąjį – paprastai atsakomybė matoma viskame: kaip vyras žiūri į savo pareigas ir vykdo savo pažadus kitiems žmonėms, išmoka kreditus ir t.t. Jeigu jis lengvai ignoruoja savo pareigas, greičiausiai, su laiku, Jūsų atžvilgiu bus tas pats.

Tačiau  moterys ne itin ir kaltos dėl šios klaidos – galima suprasti tokių vyrų patrauklumą. Taip pat, ir fiziologija „padeda" – tyrimų duomenimis, hormonų piko metu moterys tiesiogine prasme save apgaudinėja, tvirtindamos, kad patys agresyviausi chamai vaiko tėvo vaidmeniui tinka labiau nei ramūs „normalūs" vyrai ir netgi naiviai tikisi, kad tokie vyrai gali pasikeisti veikiami šeimos.

Todėl moteriai svarbu apsispręsti, kokio vyro ji nori ir kokiam tikslui – šeimai ar nuotykiams, draivui? Deja, daugumoje atvejų, tai skirtingi žmonės.

Žmogaus organizmas galima oksitociną arba kaip jį dar vadina – prieraišumo hormoną. Būtent jis fiziologiniame lygmenyje atsako už tai, kad dingus aistrai tarp vyro ir moters (paprastai po metų-dviejų), jie vistiek lieka drauge. Jis gaminasi esant artimam emociniam ir kūno kontaktui tarp žmonių, daro mus geresniais ir pakantesniais vienas kitam.

Moterims, maksimalus oksitocino išsiskyrimas įvyksta gimdymo metu ir maitinant kūdikį krūtimi. Gamta taip sutvarkė, kad mama jaustų prieraišumą savo vaikui. Tačiau jei kai kurioms moterims motiniškas instinktas pabunda ne iškart ir reikalingas laikas, kad šis ryšys atsirastų, tai kai kuriems vyrams šis hormonas apskritai nesigamina ir jie iš principo nesugeba prisirišti.

Todėl pažvelkite į ankstesnius vyro ryšius. Jei jie trukdavo metus-du ir jis išeidavo, lengvai palikdamas savo moteris ir vaikus, verta susimąstyti – greičiausiai ir Jūs nebūsite išimtimi.

Neretai moteris priima vyrą ne kaip visumą, o kaip kažkokią atskirą funkciją - kaip „bankomatą" arba „patiną-gamintoją". Ir po vaiko gimimo, kai gauna to, ko norėjo, vyrą „nustumia į šoną".

Šiuolaikinė moteris pilnai geba gyventi viena ir pagimdžiusi dažnai nežino „kam jai dar jis". Kaip mama ji pilnai užimta vaiku, kaip moteris – taip pat pakankamai savarankiška ir vyras tampa nereikalingas: „Mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti..."

Kitos moterys nepasitiki vyrais ir tempia viską ant savo pečių. Nedarykite klaidos, bandydamos prisiimti visus rūpesčius, susijusius su vaikais. Atvirkščiai, stimuliuokite ir palaikykite tėčio kontaktą su vaiku, kad jis dažniau maitintų, žaistų, laikytų jį ant rankų ir t.t.

Mokslininkai atrado, kad oksitocino lygis tiek moteriškame, tiek vyriškame organizmuose staigiai padidėja net po 15 minučių bendravimo su vaiku. Žinomas ir psichologinis faktorius – kuo daugiau vyras į ką nors įdėjo (laiko, pinigų ir kt.), tuo sunkiau jam bus to atsisakyti.

 

Ką daryti?

Paprastai patarimai tokiose situacijose nepadeda, o ir pakeisti kažką jau per vėlu, kas padaryta – tas padaryta. Tačiau jei Jūs vis dar pasirinkimo procese, tai atsiminkite svarbiausia – nesitikėkite, kad sugebėsite pakeisti vyrą. Taip, yra tikimybė, kad su laiku (perkopęs 35-40 m.) jis pasikeis, tačiau vargu ar tai bus Jūsų nuopelnas. Jis pasikeis, tik jei to panorės jis pats, o ir tai, jei taip ir atsitiks, bus greičiausiai jau kituose santykiuose.

Jei jau įvyko skyrybos ir esate pikta ant buvusio sutuoktinio, bent jau prisiminkite, kad ir Jūs esate atsakinga už tai, kas įvyko. Tai buvo Jūsų pasirinkimas – Jūs pati pasirinkote šį vyrą, buvote su juo ir pagimdėte nuo jo vaiką.

Skiriantis pasistenkite, kad jūsų santykiai būtų kiek įmanoma konkrečiau apiforminti iš teisinės pusės: aiškiai nurodytas paramos dydis, susitikimų skaičius ir dažnumas, sankcijos už įsipareigojimų nevykdymą ir t.t.

 

Skyrybų metu

Gerų arba blogų santykių ateityje formavimuisi, ypatingą reikšmę turi tai, kaip vyksta skyrybos. Pagal statistiką, kuo daugiau nesutarimų tarp sutuoktinių skyrybų metu, tuo rečiau vyrai bendrauja su savo vaikais. Nepalankus moters požiūris į buvusį vyrą ir jo bendravimą su vaiku, priveda prie visiško santykių nutraukimo su vaiku. 

Kaip dažniausiai jaučiasi moteris skyrybų metu? Prislėgta, nepasitikinti, nusivylusi, nuvertinta, įskaudinta, pikta, su daugybe kitų neigiamų pergyvenimų ir baimių dėl savęs ir savo vaikų ateities.

Dažniausiai visas šis negatyvas nukreipiamas į „kaltininką", kuris nepateisino jos lūkesčių ir privertė pergyventi tokią sunkių jausmų gamą. Tai suprantama, tačiau neturi prasmės – savo pretenzijomis moteris tik formuoja vyrui atvirkštinę negatyvią reakciją, kuri gali būti nukreipta ne tik į ją pačią, bet ir į vaikus.

Ignoruoti negatyvių pergyvenimų neįmanoma – jie yra ir sunku būtų šioje situacijoje tikėtis ramaus santykio, pagarbos ir visapusiško atleidimo buvusiam vyrui. To ir nereikia – atvirkščiai, svarbu nelaikyti tų jausmų savyje, „išlaikant veidą", o juos išjausti ir pergyventi šį skausmą. Atleisti ar ne – tai Jūsų pasirinkimas. Tačiau atminkite – kol „nepaleidote" situacijos, Jūs liekate „pririšta" prie jos. Ir tuomet, nuolat grįždama prie nuoskaudų,  moteris žaloja pati save ir dažnai negali sukurti naujų santykių.

Po skyrybų gyvenimas nesibaigia! Svarbiausia – neįstrigti savo skausme (neužsiciklinti) ir „neauginti" nuoskaudų ir pretenzijų. Pasistenkite atrasti palaikymą aplinkiniuose, išmokite džiuginti save ir pradėkite gyventi naujai – bent jau dėl vaikų, kitaip nelaimingais taps ir jie. Iš mano praktikos – dauguma moterų po metų praėjus skyryboms jautėsi laimingesnės ir sėkmingesnės nei iki jų.

 

Po skyrybų

Iš praktinės patirties galiu pasakyti, kad dauguma vyrų kenčia dėl to, jog jų „neleidžia" pas vaikus. Didelė dalis vyrų net nesiskiria dėl to, kad neprarastų vaikų ir kad šalia „neatsirastų svetimas vyras".

Jei moteris nesusitaikė su situacija, nepaleido vyro ir toliau gyvena savo nuoskaudose, tai dažnai vaikas tampa idealiu manipuliavimo vyru instrumentu.

Su vaiko pagalba (leisiu bendrauti arba ne), buvusi sutuoktinė gali kontroliuoti, valdyti ir bausti vyrą. Viskas, ką jis daro, priimama, kaip savaime suprantama, tačiau nepakankama (kad ir ką jis bedarytų, visuomet bus kaltas ir niekuo negalės išpirkti savo kaltės). Palaikymas ir dėmesio ženklai nevertinami ir netgi atstumiami (mums iš tavęs nieko nereikia), moteris nuolatos demonstruoja savo nepasitenkinimą.

Taip, tokiu būdu galima atkeršyti vyrui, kad „jam taip pat būtų blogai". Tačiau kiek ilgai jis kęs tokį emocinį spaudimą ir jausmą, kad nuolatos yra kaltas? Kaltės jausmas – vienas iš pačių sunkiausių pergyvenimų kiekvienam žmogui. Todėl mes paprastai stengiamės arba išpirkti kaltę, arba, jei tai neįmanoma, išeiname ir stengiamės neprisiminti.

Tokiu būdu bausdama buvusį vyrą, moteris pamiršta, kad vaikas taip pat kenčia. Kas jai svarbiau – jos nuoskaudos ar vaiko džiaugsmas bendraujant su tėčiu? Dažnai vyrai atsitraukia nuo buvusios šeimos būtent dėl tos priežasties, kad rečiau bendrautų su buvusia žmona. O kadangi būtent ji yra ta instancija, kuri stovi tarp jo ir vaiko, susitikimai su vaiku tampa vis retesni ir retesni.

Jei buvęs vyras linksta prie vaikų – netrukdykite, neprimeskite jiems savo neigiamo bendravimo, nešantažuokite ir nebauskite vyro per bendravimą su vaiku. Pasistenkite atskirti ir nemaišyti savo santykio į vyrą ir vaiko jausmų tėčiui.

 

Statistika

Įdomu, ar moterys norėtų pakeisti esamą situaciją? Norėtų. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu – į susitikimų dažnumo mažėjimo pusę! Pagal statistiką, tik 17% norėtų dažnesnių tėvų ir vaikų kontaktų, o 41% apskritai jų nenorėtų.

Pagrindinės priežastys aiškios – tai rūpestis vaiku. T. y. noras apsaugoti vaiką nuo netinkamos tėvo įtakos (vyras alkoholikas ir pan.) ir pasirūpinti savo pačios komfortu – pasilikti vaiką tik sau, kad nesijausti vieniša ir atriboti save nuo nemalonių pergyvenimų ir prisiminimų.

Tačiau nepamirškite, kad Jūsų vaikas atsirado šiame pasaulyje dėka to, kad turėjo mamą ir tėtį. Ir kokie tėvai bebūtų – vaikui jie vieninteliai. Nedrauskite vaikui mylėti savo tėčio ir neprimeskite jam savo neigiamo požiūrio į jį.

Kitas esminis faktorius, įtakojantis išsiskyrusių tėvų su vaikais santykius – tai buvusių sutuoktinių šeimyninė padėtis po skyrybų. Jei kažkuris iš tėvų pakartotinai susituokia – paprastai įvyksta kontaktų susilpnėjimas arba nutrūkimas. Tėvo santuokos atveju – 32%.

Nesėkmingą santuoką kai kurie vyrai priima kaip klaidą. Toks požiūris gali įtakoti ir santykius su vaikais – norisi viską pamiršti ir pradėti gyvenimą nuo balto lapo. Nauja šeima, nauji vaikai – tai nauja galimybė padaryti kažką kitaip ir pamiršti apie nesėkmingą patirtį. Kartais tame „padeda" nauja žmona, pavydėdama ir neleisdama jo pas buvusią žmoną ir vaikus (arba aš, arba jie).

Tačiau jeigu išteka moteris, tai daugiau nei puse atvejų, susitikimai tampa retesniais arba apskritai nutrūksta. Tokiu būdu moteris nori galutinai „atversti naują puslapį ir pakabinti didelę geležinę spyną ant praėjusio gyvenimo". Ji tikisi viską pamiršti ir nori, kad patėvis taptų artimesniu žmogumi vaikui ir pakeistų tėvą.

Tėvui dabar taip pat sudėtingiau ateiti į buvusią šeimą, kurioje atsirado naujas vyras – jo vaidmuo tampa labiau formalus ir jis jaučiasi visiškai svetimas. Dabar jis praktiškai visiškai atribotas nuo auklėjimo proceso ir galutinai pasitraukia.

Svarbu prisiminti, kad ir koks nuostabus žmogus bebūtų patėvis – jis niekuomet nesugebės užimti tėvo vietos. Nesistenkite pakeisti jų vietomis. Vaikas turi pats pamilti arba imti gerbti naują Jūsų partnerį. Tačiau taip pat, jo širdyje visuomet turi būti vieta tėčiui.

Laikas viską sudėlioja į savo vietas – kai vaikai užauga, dauguma jų bando surasti savo tėvą. Tai giluminis ir natūralus poreikis „ateiti" pas žmogų, davusį gyvybę. Juk „nesvarbu, kas ten vėliau nutiko jiems su mama – svarbiausia, kad kažkada jie susitiko, mylėjo vienas kitą ir tos meilės rezultate pasaulį išvydau aš".

Neretai jau suaugę vaikai tą daro paslapčia nuo mamos. Ir dažniausiai tose šeimose, kuriose buvo nesutarimai dėl susitikimų dažnumo.  Juk, kol vaikas mažas – jis tėvų santykių įkaitas ir turi klausyti mamos. O kai užauga – gali pats valdyti savo gyvenimą ir stengiasi kompensuoti pažeistą pusiausvyrą, tėvo nebuvimą. Todėl geriau nuo pat pradžių nepasiduoti savo emocijoms ir neatsistoti tarp vaiko ir jo tėvo. 

 

 

Originalus straipsnio šaltinis:
http://rasstanovki.lv


 

Norite ne tik teorinių žinių, bet ir praktinės patirties?

Susipažinti, kaip realiai – praktiškai veikia sisteminiai giluminiai procesai, galite mūsų atvirose terapinėse sesijose su konsteliacijomis – KONSTELIACIJŲ VAKARUOSE... Skaityti plačiau